Ir štai atėjo mums metas pakalbėti vėl apie nieką. Praeitame tekste kalbėjome apie daug prasmingų ir didžiai dvasingų, girtinų dalykų. Dabar nusileisime į visišką kvailumo bedugnę ir išsinešime iš jos viską, ką tik pajėgsime išsinešti. Pradedame savo margaspalvę, nutrūktgalvišką kelionę per beprotybės natas.
Laba diena, mielas pone. Skaitykite šį tekstą toliau, tik žiūrėkite, kad jis taip smarkiai nesuveltų jūsų galvos, kad nenuprotėtumėte. Į šį rašinį bus prikišta visokių sprogalų, be kita ko, labai toksiškų ir žalojančių jautrią psichiką.
Tiesą sakant, šitaip rašyti mane užknisa, jau pasiilgau rimto rašymo rimtomis temomis, pavyzdžiui apie traktorių padangas ar dujinių katilų pogarantinę priežiūrą bei montavimą. Tačiau gyvenimas yra toks koks yra, ką padarysi, jis pats mane skatina lįsti į nesąmones, ta prasme, sudaro visam tam reikiamas sąlygas ir atima visas galimybes būti rimtu ir normaliu.
Taip jau yra, kaip yra, tačiau pakalbėkime apie kažką įdomesnio. Žymus ispanų rašytojas Migelis Servantesas aprašė garsųjį šunų pokalbį, kuriame kalbasi du šunys Sipionas ir Bergansa. Bergansa yra šelmis ir perėjūnas, jis pasakoja savo bičiuliui Sipionui apie savo šelmišką gyvenimą, kuomet pereidavo nuo vieno šeimininko ant kito, ir visur jam buvo blogai, todėl būdavo priverstas bėgti.
Šunų pokalbis pradedamas mistinėmis aplinkybėmis, gavę kalbos dovaną šunys ima ja džiaugtis ir skuba išsipasakoti vienas kitam, kol dar gali. Kalbėdamiesi šunys dažnai nukrypsta nuo temos, ima liežuvauti ar tiesiog nusišnekėti, lįsti į pamokslus, todėl jie padeda vienas kitam ir vienas kitą sudraudžia, kuomet liežuvis nukrypsta į šoną. Šitaip jie pasakoja savo istorijas visą naktį, pakol pateka saulė ir jie vėl netenka kalbos dovanos.
Šunų pokalbis vyksta ir antrą naktį, čia savo istoriją ima pasakoti Sipionas. Bergansa klauso ir įsiterpia tada, kai jam tas atrodo reikalinga arba kai Sipionas pradeda liežuvauti ar nusišnekėti. Skaitytojas negali tuo patikėti, kad kalbasi šunys, todėl visą laiką išlieka skeptiškas. Tačiau tai yra tikra tiesa, nes šunų pokalbis buvo užrašytas žodis žodin nieko nepargražinant, taip, kaip buvo girdėtas.